Dažnai jaučiamės išskirtiniai, kitokie. Tik mums „tokie” rūpesčiai, tik mes jaučiam „tuos” jausmus ir galvojam apie „tokius” dalykus. Kiti tai to nepatiria.
Aš dažnai irgi pasiduodu šiai saviapgaulei ir kankinuosi. Bet šiandien, vėl skaitydama jūsų spalvotus lapukus apie tai, kas jums yra laisvė, šypsausi sau tyliai – kokie mes visgi esame vienodi:
Visi norime, kad mus priimtų tokius, kokie esame
Visi norime būti suprasti
Visi norime drąsiai reikšti savo nuomonę
Visi norime turėti galimybę rinktis
Visi norime kurti
Visi norime mylėti ir jaustis mylimi
Visi norime jausti vėją plaukuose, bėgti basomis per žolę, kvėpuoti
Visi norime jausti ramybę savo širdyje.
Koks nuostabus jausmas yra jausti artumą su žmonėmis, kurių nepažįsti ir tuo pačiu, atrandant šiuos bendrumus, suvokti, jog esame taip stipriai panašūs.
Kad nerimaujame dėl tų pačių dalykų. Vakarais, atsigulę į lovas, dėkojame už tas pačias patirtis. Svajojame tas pačias svajones. Ilgimės tų pačių dalykų. Didžiuojamės savimi tomis pačiomis akimirkomis. Ir visi be išimties norime turėti, ką mylėti.
Man laisvė – girdėti savo širdies balsą ir kasdien galėti pasirinkti: kaip gyventi šiandien, ką mylėti, ko siekti, ką pasakyti šalia esančiam. Aš esu savo pačios laisvė. Kaip ir tu savosios.
Savo paveiksluose kviečiu išdrįsti: gyventi, mylėti, būti. Apie tai ir buvo mano paroda vasarą.
“Laisvė - valgyti saldainius naktį.”
“Laisvė - būti savimi kur noriu, kada noriu ir kaip noriu.”
“Laisvė - lakstyti per mišką.”
“Laisvė - tai atsakomybė.”
“Kai noriu ir galiu - sutampa.”