Dažnai jaučiamės išskirtiniai, kitokie. Tik mums „tokie” rūpesčiai, tik mes jaučiam „tuos” jausmus ir galvojam apie „tokius” dalykus. Kiti tai to nepatiria.

Aš dažnai irgi pasiduodu šiai saviapgaulei ir kankinuosi. Bet šiandien, vėl skaitydama jūsų spalvotus lapukus apie tai, kas jums yra laisvė, šypsausi sau tyliai – kokie mes visgi esame vienodi:

Visi norime, kad mus priimtų tokius, kokie esame

Visi norime būti suprasti

Visi norime drąsiai reikšti savo nuomonę

Visi norime turėti galimybę rinktis

Visi norime kurti

Visi norime mylėti ir jaustis mylimi

Visi norime jausti vėją plaukuose, bėgti basomis per žolę, kvėpuoti

Visi norime jausti ramybę savo širdyje.

Koks nuostabus jausmas yra jausti artumą su žmonėmis, kurių nepažįsti ir tuo pačiu, atrandant šiuos bendrumus, suvokti, jog esame taip stipriai panašūs.

Kad nerimaujame dėl tų pačių dalykų. Vakarais, atsigulę į lovas, dėkojame už tas pačias patirtis. Svajojame tas pačias svajones. Ilgimės tų pačių dalykų. Didžiuojamės savimi tomis pačiomis akimirkomis. Ir visi be išimties norime turėti, ką mylėti.

Man laisvė – girdėti savo širdies balsą ir kasdien galėti pasirinkti: kaip gyventi šiandien, ką mylėti, ko siekti, ką pasakyti šalia esančiam. Aš esu savo pačios laisvė. Kaip ir tu savosios.

Savo paveiksluose kviečiu išdrįsti: gyventi, mylėti, būti. Apie tai ir buvo mano paroda vasarą.

“Laisvė - valgyti saldainius naktį.”

“Laisvė - būti savimi kur noriu, kada noriu ir kaip noriu.”

“Laisvė - lakstyti per mišką.”

“Laisvė - tai atsakomybė.”

“Kai noriu ir galiu - sutampa.”

Papsakosiu tau istoriją, kaip gimė ši nuotrauka.

Prieš du mėnesius su kuprine ant pečių žygiavau Piligrimų keliu Ispanijoje. Ėjau ir daug galvojau. Beeidama sugalvojau parašyti Algiui Kriščiūnui. Nepažįstu jo, tik tyliai žaviuosi, skaitydama jo mintis ir matydama jo darbus. Galvojau, jog neturiu autoritetų, bet turbūt Algis juo yra. Savo paprastumu, filosofija, vertybėmis. Parašiau jam klausdama nuomonės apie paveikslus ir menininko kelią. Po to tyliai džiaugiausi atsakymu.

Ankstyvą pavasarį gyvendama Palangoje nutapiau 10 paveikslų apie Laisvę, žinojau, jog grįžusi į Lietuvą noriu surengti parodą. Bekopdama į kalną širdis pakuždėjo, kad jie turi pasirodyti ten, kur ir gimė – Palangoje, prie mano mylimos jūros. Ir šmekštelėjo praeitos vasaros prisiminimas – pernai to paties Algio paveikslai kabėjo labai meniškoje ir jaukioje vietoje. Kelios minutės paieškų ir aišku kas ta vieta – „Kablys ir jūra”. Susisiekiau su jais ir, sulaukusi tiesaus ir greito TAIP, po mėnesio paveikslai gulėjo mašinoje pakeliui į Pajūrį. O šį savaitgalį įvyko parodos „Laisvė” atidarymas. Patalpoje buvo 5 kolonos, ant kurių pakabinome 10 darbų. Rodos prieš kelis mėnesius jau „žinojau”, kiek jų galės būti.

Ir žinai, kas nutiko? Su jauduliu sukiojuosi salėje, bendrauju su žmonėmis ir pamatau, kaip užeina Algis („Kablyje” visą vasarą daro įvairius meninius projektus) ir ima apžiūrėti darbus. Prieinu ir pyškinu, kas aš ir pasakoju jam istoriją, kaip čia viskas atsitiko po tos žinutės. O jis šiltai šypsosi ir bendraudamas leidžia pasijusti lygiavarte, kolege. Sustojam prie paveikslo bendram kadrui, susikabinam rankomis ir tą sekundę prabėga tiek daug minčių galvoje. Suprantu, kaip manimi kažkas iš aukščiau rūpinasi. O širdis laiminga laiminga.

Ši istorija apie tai, kad mūsų gyvenimas yra stebuklinga vieta. Kad nuo mūsų daug kas nepriklauso, o kartais priklauso viskas. Apie tai, jog viskas vyksta taip, kaip parašyta mūsų asmens byloje, kuri užvedama mums gimus ir kurios mes niekada nematome, bet gyvename būtent pagal ją.

“Mano paroda „Laisvė” - apie kiekvieno iš mūsų vidinę laisvę, klausymą savo širdies balso ir intuicijos, drąsų ėjimą ten, kur norime mes patys - net jei tam kiti ir nepritartų. O kada imi gyventi būtent taip – gyvenimas pats ima siųsti tau dovanas. Mano patirtis tą liudija.”