„Iš Panevėžio kilusi menininkė Idalija Grigonė savo talento gerbėjams leidžia žvilgtelėti į pačios vidų. Juk, pasak jos, drobėje visuomet nugula tai, kas eina tiesiai iš širdies. Idalija Grigonė gimė ir augo Panevėžyje. Bet studijuoti – pradžioje vadybos – išvyko į sostinę ir gyvenimą ten kuria iki šiol. Išskyrus, kaip pati vardija, įvairias pauzes, keliones ir papildomas studijas. Dešimtmetį moteris dirbo reklamos srityje, kol pribrendo vidinis poreikis pokyčiams. „Tada, atsisveikinusi su stabilumu, išėjau į niekur, – šypteli tapytoja. – Nors dabar suprantu, kad tai buvo pirmas žingsnis į ten, kur ir turiu būti.“ Skaityk toliau
Apie Paryžių
Paryžius - visada gera idėja. Ypač kai vyksti tarsi į antrus namus, pasivaikščioti savaitgaliui.
Ir šįkart labai netikėtai ir neplanuotai užklydome į ART ELYSEES – vieną didžiausių meno ir dizaino renginių.
Kiek grožio! Kiek spalvų arba priešingai - blankių darbų, bet paveikių savaip. Vienus matydama aikčiojau ir žavėjausi, kitus - stebėjausi, kaip šitas Picasso “nesąmoningas” eskizas pieštuku ant A4 lapo kainuoja milijonus!
Po tų kelių valandų grožio akims ir laimės sielai, daug galvojau apie meną, apie kūrybą apskritai. Koks jis reikalingas! Kaip deguonis mums!
Menas mus gražina į tą lengvumo būseną, kuomet žaidžia emocijos, spėlionės, kuomet atrandama.
Menas kursto diskusijas, skatina žmones dalintis mintimis ir nuomonėmis.
Menas įkvepia gyvenimui! Po šio savaitgalio jaučiuosi tarsi prisipildęs helio balionas, sklandantis aukščiau kasdienybės.
Meno reikia visokio! Ir nėra teisingos ar klaidingos kūrybos - tai kiekvieno mūsų saviraiška.
Menas - tarsi pabėgimas iš realybės - nors trumpam atsikvėpti ir leisti rūpesčiams „pailsėti”.
Menas - kiekvieno mūsų namai, kiekvieno mūsų skirtingai suprantama kalba. Bet tai ir yra didžiausias jo žavesys.
Džiaugiuosi būdama to dalis. Ir džiaugiuosi savo paveikslų šeimininkais - kad vis daugiau žmonių atveria širdis ir įsileidžia kūrybą į savo namus.
Kurkime. Statykime. Ir neieškokime žmonių, kuriems tas patiktų. Jie atsiras savaime.
LAISVĖ
Dažnai jaučiamės išskirtiniai, kitokie. Tik mums „tokie” rūpesčiai, tik mes jaučiam „tuos” jausmus ir galvojam apie „tokius” dalykus. Kiti tai to nepatiria.
Aš dažnai irgi pasiduodu šiai saviapgaulei ir kankinuosi. Bet šiandien, vėl skaitydama jūsų spalvotus lapukus apie tai, kas jums yra laisvė, šypsausi sau tyliai – kokie mes visgi esame vienodi:
Visi norime, kad mus priimtų tokius, kokie esame
Visi norime būti suprasti
Visi norime drąsiai reikšti savo nuomonę
Visi norime turėti galimybę rinktis
Visi norime kurti
Visi norime mylėti ir jaustis mylimi
Visi norime jausti vėją plaukuose, bėgti basomis per žolę, kvėpuoti
Visi norime jausti ramybę savo širdyje.
Koks nuostabus jausmas yra jausti artumą su žmonėmis, kurių nepažįsti ir tuo pačiu, atrandant šiuos bendrumus, suvokti, jog esame taip stipriai panašūs.
Kad nerimaujame dėl tų pačių dalykų. Vakarais, atsigulę į lovas, dėkojame už tas pačias patirtis. Svajojame tas pačias svajones. Ilgimės tų pačių dalykų. Didžiuojamės savimi tomis pačiomis akimirkomis. Ir visi be išimties norime turėti, ką mylėti.
Man laisvė – girdėti savo širdies balsą ir kasdien galėti pasirinkti: kaip gyventi šiandien, ką mylėti, ko siekti, ką pasakyti šalia esančiam. Aš esu savo pačios laisvė. Kaip ir tu savosios.
Savo paveiksluose kviečiu išdrįsti: gyventi, mylėti, būti. Apie tai ir buvo mano paroda vasarą.
“Laisvė - valgyti saldainius naktį.”
“Laisvė - būti savimi kur noriu, kada noriu ir kaip noriu.”
“Laisvė - lakstyti per mišką.”
“Laisvė - tai atsakomybė.”
“Kai noriu ir galiu - sutampa.”
SUSIKIBTI RANKOMIS
Papsakosiu tau istoriją, kaip gimė ši nuotrauka.
Prieš du mėnesius su kuprine ant pečių žygiavau Piligrimų keliu Ispanijoje. Ėjau ir daug galvojau. Beeidama sugalvojau parašyti Algiui Kriščiūnui. Nepažįstu jo, tik tyliai žaviuosi, skaitydama jo mintis ir matydama jo darbus. Galvojau, jog neturiu autoritetų, bet turbūt Algis juo yra. Savo paprastumu, filosofija, vertybėmis. Parašiau jam klausdama nuomonės apie paveikslus ir menininko kelią. Po to tyliai džiaugiausi atsakymu.
Ankstyvą pavasarį gyvendama Palangoje nutapiau 10 paveikslų apie Laisvę, žinojau, jog grįžusi į Lietuvą noriu surengti parodą. Bekopdama į kalną širdis pakuždėjo, kad jie turi pasirodyti ten, kur ir gimė – Palangoje, prie mano mylimos jūros. Ir šmekštelėjo praeitos vasaros prisiminimas – pernai to paties Algio paveikslai kabėjo labai meniškoje ir jaukioje vietoje. Kelios minutės paieškų ir aišku kas ta vieta – „Kablys ir jūra”. Susisiekiau su jais ir, sulaukusi tiesaus ir greito TAIP, po mėnesio paveikslai gulėjo mašinoje pakeliui į Pajūrį. O šį savaitgalį įvyko parodos „Laisvė” atidarymas. Patalpoje buvo 5 kolonos, ant kurių pakabinome 10 darbų. Rodos prieš kelis mėnesius jau „žinojau”, kiek jų galės būti.
Ir žinai, kas nutiko? Su jauduliu sukiojuosi salėje, bendrauju su žmonėmis ir pamatau, kaip užeina Algis („Kablyje” visą vasarą daro įvairius meninius projektus) ir ima apžiūrėti darbus. Prieinu ir pyškinu, kas aš ir pasakoju jam istoriją, kaip čia viskas atsitiko po tos žinutės. O jis šiltai šypsosi ir bendraudamas leidžia pasijusti lygiavarte, kolege. Sustojam prie paveikslo bendram kadrui, susikabinam rankomis ir tą sekundę prabėga tiek daug minčių galvoje. Suprantu, kaip manimi kažkas iš aukščiau rūpinasi. O širdis laiminga laiminga.
Ši istorija apie tai, kad mūsų gyvenimas yra stebuklinga vieta. Kad nuo mūsų daug kas nepriklauso, o kartais priklauso viskas. Apie tai, jog viskas vyksta taip, kaip parašyta mūsų asmens byloje, kuri užvedama mums gimus ir kurios mes niekada nematome, bet gyvename būtent pagal ją.
“Mano paroda „Laisvė” - apie kiekvieno iš mūsų vidinę laisvę, klausymą savo širdies balso ir intuicijos, drąsų ėjimą ten, kur norime mes patys - net jei tam kiti ir nepritartų. O kada imi gyventi būtent taip – gyvenimas pats ima siųsti tau dovanas. Mano patirtis tą liudija.”
KAS MES?
Mes esame kaip vandens lašai. Kartais skaidrūs, kartais purvini, kartais spalvoti - jei į mus kas nors “įlašina” dažų.
Kai kurie mūsų užtykšta ant lango, nubėga juo ir pasiekę žemę - pradingsta. Susigeria. Kiti - įkrenta į vandenyną ir amžinai jame gyvena, kurdami vis naujas istorijas, vis patirdami naujus išgyvenimus, priimdami Galybę ir visa, kas jam skiriama.
Kai kurie lašai lėtai ir nuobodžiai slenka stiklu, nenukrypdami į šoną. Velkasi. Kartais sustoja, nebejuda. Po kiek laiko vėl milimetrą pakruta. Ir taip iki galo. Kiti gi - staigiai, chaotiškai, ryškiai savo kelią brėžia, keisdami kryptį, kurdami įdomias formas.
Bet kartais nutinka ir taip, kad būdamas mažu ir nykiu lašeliu, tampi kažko didesnio dalis. Į tave kaip meteoritas įpuola kitas ir pakeičia tavo judėjimo kryptį ir svorį. Ir jūs toliau judate kartu. Taip, kaip norisi abiems. Galbūt taip, kaip tuo metu reikia. Kartais tiesiai, kartais į šoną. Kartais lėtai, sustojant. O kartais neriant be baimės žemyn.
O jei dar tas kitas vandens lašas spalvotas... O jei jie abu vienas kitą pastumdami pasiekia vandenyną...
TAPYTI
Ką man reiškia tapyti?
Kiekvienas turime tam tikrą veiklą, kurioje „paskęstam”. Žodžiai „mėgstu tai daryti”, „patinka”, „atsipalaiduoju” – netinka. Nes tai yra daugiau, giliau, neapibrėžčiau. P A S K Ę S T U – tai turbūt tiksliausia.
Manęs klausė, kaip gimsta paveikslas?
Paveikslas - būtent - gimsta pats! Atsiranda, „nusitapo”, išsipiešia tomis spalvomis, kokių jam tuo metu reikia. Aš tik pridedu savo ranką ir leidžiuosi vedama. Viskas apie jausmą, apie emociją, tuometinį potyrį, akimirką. Nėra scenarijų ar gerai apgalvotų tikslių vizijų. Tuo metu būnu tik aš, spalvos ir drobė. Ir M A G I C pati įvyksta.
Pasineriu į meditacinę būseną, kada protas miega, o širdis kuria. Manęs tuo metu nėra. Yra tik švelnus jausmų šokis su kažkokia nepaaiškinama vidine jėga. Turbūt kai kuriems dalykams paaiškinti žodžiai dar nesukurti.
Kartais būna taip, jog gimsta konkreti idėja, bet nežinai, kaip ji išsipildys drobėje.
Kartais nėra idėjos, bet yra labai aiškus jausmas „apie ką jis” ir tuo metu vyksta kūryba.
Kartais pradedi tapyti ir viskas liejasi laisvai, spontaniškai, tarsi būtų seniai sudėliota galvoje.
O kartais užstringi – kaip prieš kelias dienas – ir nežinai, kaip jis turi pasibaigti. Nerviniesi kelias dienas prisiminusi, kad nepabaigta, o kokia ta jo pabaiga? Ir tada geriausia viską palikti kaip yra - kaip ir gyvenime - ir atsitraukus leisti sau pabūti kitur, kitoje veikloje, trumpam pamiršti. Ir taip vieną dieną net neplanavus prieini prie drobės ir ranka pati sudėlioja galutinius potėpius, ramiai bei tiksliai. Su meile ir dėmesiu kiekvienam štrichui.
Visuomet reikia išlaukti. Ir tas galioja viskam. Pavasariui. Brandai. Meilei. Įkvėpimui. Kai tikrai širdy žinai, kad tai B U S, paleisk ir atsipalaiduok. Tai visada A T S I T I N K A.
KAIP MES SUSITIKOM
Apie Jį.
Sutikau Jį praeitą savaitę. “Paskendųsį” santykyje su jūra ir kūryba.
Ėjau iš toli Jo link pradžioj nesuprasdama, kas ten vyksta. Vėliau, pamačius drobę, širdis virpėjo. Savas!
Atsinešęs molbertą, drobę, aliejinius dažus. Apsirengęs kareiviška neperpučiama apranga, žieminiais batais, aptaškytais dažais.
Ėjau prie jo, norėjau pakalbinti, bet į mano “kaip nuostabu, kad sugalvojote prie jūros tapyti”, palinksėjo galva su mintimi “mhm, bet tu gal jau eik..”
Suprantu Jį. Tuo metu kiti tik trukdo. Ar praeinantys pro šalį, ar namuose kitame kambaryje brazdantys. Nes tai labai intymus momentas. Sakyčiau netgi šventas. Kada esi kūrybinėj tėkmėj, nesinori tos akimirkos sutrukdyti ir Mūzos išbaidyti.
Taip Jį sutinku jau ketvirta diena. Praeinu pro šalį dideliu spinduliu apeidama - gerbiu Jo Mūzas.
Dienos skirtingos. Tąkart švietė saulė, vakar buvo apsiniaukę ir jūra blaškėsi kaip drugelis, uždarytas stiklainy. O jis vis tapo ir tapo, kaskart atsitraukdamas kelius žingsnius atgal ir vertindamas.
Įsivaizduoji, kiek ten bus sluoksnių ir skirtingų jos - jūros - veidų? Bet niekas apie tai nežinos. Tik aš.
Noriu tikėti, jog tik man tenka garbė kasdien ten Jį sutikti.
APIE MEDŪZAS
Būk kaip ji - lėta ir tingi. Judėk neskubėdama ir pasiduodama tėkmei.
Judėk stebėdama, kas vyksta su tavimi ir aplink tave. Priešindamasi visą savo laiką paaukosi kovai, o priimdama tai, kas vyksta - mėgausiesi akimirkomis ir „išjausi” gyvenimą.
Stebėk pasaulį. Spalvas ir atspalvius. Rytoj jie bus kitokie nei dabar.
Būk dabar.
