Apie Jį.

Sutikau Jį praeitą savaitę. “Paskendųsį” santykyje su jūra ir kūryba.

Ėjau iš toli Jo link pradžioj nesuprasdama, kas ten vyksta. Vėliau, pamačius drobę, širdis virpėjo. Savas!

Atsinešęs molbertą, drobę, aliejinius dažus. Apsirengęs kareiviška neperpučiama apranga, žieminiais batais, aptaškytais dažais.

Ėjau prie jo, norėjau pakalbinti, bet į mano “kaip nuostabu, kad sugalvojote prie jūros tapyti”, palinksėjo galva su mintimi “mhm, bet tu gal jau eik..”

Suprantu Jį. Tuo metu kiti tik trukdo. Ar praeinantys pro šalį, ar namuose kitame kambaryje brazdantys. Nes tai labai intymus momentas. Sakyčiau netgi šventas. Kada esi kūrybinėj tėkmėj, nesinori tos akimirkos sutrukdyti ir Mūzos išbaidyti.

Taip Jį sutinku jau ketvirta diena. Praeinu pro šalį dideliu spinduliu apeidama - gerbiu Jo Mūzas.
Dienos skirtingos. Tąkart švietė saulė, vakar buvo apsiniaukę ir jūra blaškėsi kaip drugelis, uždarytas stiklainy. O jis vis tapo ir tapo, kaskart atsitraukdamas kelius žingsnius atgal ir vertindamas.
Įsivaizduoji, kiek ten bus sluoksnių ir skirtingų jos - jūros - veidų? Bet niekas apie tai nežinos. Tik aš.

Noriu tikėti, jog tik man tenka garbė kasdien ten Jį sutikti.