TAPYTI

Ką man reiškia tapyti?

Kiekvienas turime tam tikrą veiklą, kurioje „paskęstam”. Žodžiai „mėgstu tai daryti”, „patinka”, „atsipalaiduoju” – netinka. Nes tai yra daugiau, giliau, neapibrėžčiau. P A S K Ę S T U – tai turbūt tiksliausia.

Manęs klausė, kaip gimsta paveikslas?

Paveikslas - būtent - gimsta pats! Atsiranda, „nusitapo”, išsipiešia tomis spalvomis, kokių jam tuo metu reikia. Aš tik pridedu savo ranką ir leidžiuosi vedama. Viskas apie jausmą, apie emociją, tuometinį potyrį, akimirką. Nėra scenarijų ar gerai apgalvotų tikslių vizijų. Tuo metu būnu tik aš, spalvos ir drobė. Ir M A G I C pati įvyksta.

Pasineriu į meditacinę būseną, kada protas miega, o širdis kuria. Manęs tuo metu nėra. Yra tik švelnus jausmų šokis su kažkokia nepaaiškinama vidine jėga. Turbūt kai kuriems dalykams paaiškinti žodžiai dar nesukurti.

Kartais būna taip, jog gimsta konkreti idėja, bet nežinai, kaip ji išsipildys drobėje. 
Kartais nėra idėjos, bet yra labai aiškus jausmas „apie ką jis” ir tuo metu vyksta kūryba. 
Kartais pradedi tapyti ir viskas liejasi laisvai, spontaniškai, tarsi būtų seniai sudėliota galvoje. 
O kartais užstringi – kaip prieš kelias dienas – ir nežinai, kaip jis turi pasibaigti. Nerviniesi kelias dienas prisiminusi, kad nepabaigta, o kokia ta jo pabaiga? Ir tada geriausia viską palikti kaip yra - kaip ir gyvenime - ir atsitraukus leisti sau pabūti kitur, kitoje veikloje, trumpam pamiršti. Ir taip vieną dieną net neplanavus prieini prie drobės ir ranka pati sudėlioja galutinius potėpius, ramiai bei tiksliai. Su meile ir dėmesiu kiekvienam štrichui.

Visuomet reikia išlaukti. Ir tas galioja viskam. Pavasariui. Brandai. Meilei. Įkvėpimui. Kai tikrai širdy žinai, kad tai B U S, paleisk ir atsipalaiduok. Tai visada A T S I T I N K A.