Mes esame kaip vandens lašai. Kartais skaidrūs, kartais purvini, kartais spalvoti - jei į mus kas nors “įlašina” dažų.

Kai kurie mūsų užtykšta ant lango, nubėga juo ir pasiekę žemę - pradingsta. Susigeria. Kiti - įkrenta į vandenyną ir amžinai jame gyvena, kurdami vis naujas istorijas, vis patirdami naujus išgyvenimus, priimdami Galybę ir visa, kas jam skiriama.

Kai kurie lašai lėtai ir nuobodžiai slenka stiklu, nenukrypdami į šoną. Velkasi. Kartais sustoja, nebejuda. Po kiek laiko vėl milimetrą pakruta. Ir taip iki galo. Kiti gi - staigiai, chaotiškai, ryškiai savo kelią brėžia, keisdami kryptį, kurdami įdomias formas.

Bet kartais nutinka ir taip, kad būdamas mažu ir nykiu lašeliu, tampi kažko didesnio dalis. Į tave kaip meteoritas įpuola kitas ir pakeičia tavo judėjimo kryptį ir svorį. Ir jūs toliau judate kartu. Taip, kaip norisi abiems. Galbūt taip, kaip tuo metu reikia. Kartais tiesiai, kartais į šoną. Kartais lėtai, sustojant. O kartais neriant be baimės žemyn.

O jei dar tas kitas vandens lašas spalvotas... O jei jie abu vienas kitą pastumdami pasiekia vandenyną...